Perfekcionizmas ir imposterio sindromas. Ar jie veikia kartu? I dalis

Mes, žmonės, esame komplikuotos būtybės ir dažnai turime ne po vieną ypatybę, o visą puokštę. Kartais tos ypatybės yra teigiamos ir mums padeda gyvenime. Kartais, vis gi, jos kaip parazitai ar piktžolės išsikeroja ir apsunkina mūsų gyvenimus. Dažnai, pastebėjus vieną, tuoj už jos gali rasti ir kitą ar net keletą kitų ypatybių. Jos kaip susitarę padeda ir palaiko viena kitos mechnizmus.

Kviečiu susipažinti su atrodo priešingybėmis, tačiau tikrai dažna pora: perfekcionizmas ir imposterio (apsimetelio) sindromas

Tai kas tas perfekcionizmas?

Perfekcionizmas – tai mąstymo ir elgesio modelis, kai žmogus kelia labai aukštus, dažnai nerealistiškus, standartus sau ir savo veiksmams. Perfekcionistai siekia, kad viskas būtų padaryta be klaidų, ir bet kokį, net menkiausią, neatitikimą laiko asmeniniu nesėkmės įrodymu.

O kas yra imposterio (apsimetelio) sindromas?

Imposterio sindromu (dar vadinamas apsimetelio, apsišaukėlio sindromu) apibūdinamas savijautos sutrikimas, kuomet žmogus nepagrįstai abejoja savo gebėjimais, pasiekimais ir jaučia baimę būti „pagautam“ kaip netikru ar nekompetentingu. Nors išoriškai tokie žmonės dažnai atrodo pasitikintys savimi, viduje jie jaučia nuolatinį nerimą, kad jiems „seksis gerai tik laikinai“, o netrukus žmonės supras, kad jie nėra tokie geri, kokie atrodo.

Noriu pateikti 3 iš 6 apektų, kaip ir kada imposterio sindromas ir perfekcionizmas palaiko vienas kitą. Likę 3 aspektai bus aptarti antrojoje straipsnio dalyje.

1. Aukšti reikalavimai sau - abu veikimo modeliai kelia aukštus reikalavimus arba turi aukštus standartus, kurių neatitikimas yra kritinė klaida.

Iš perfekcionizmo pusės yra nuolatinis siekis, kad viskas būtų padaryta tobulai, nes suklysti yra tiesiog nedovanotina ir negalima. O impostersio sidromas skatina manyti, jog bet kokia klaida tik parodys, kokia nevykusi iš tikrųjų esu. Perfectiozimą ir imposterį čia vienija baimė suklysti, padaryti klaidų, o tai tiesiog neleistina.

Pavyzdys: asmuo mano, kad prezentacija visada turi būti ideali - tiek turiniu, tiek vizualiai. Ruošdama prezentaciją užtrunka begalę laiko tobulindama kiekvieną smulkmeną, nes baiminasi, kad net smulkiausia klaidelė parodys jos nekompetenciją, kvailumą ir visi pamatys, “kas esu iš tiesų”. Taigi perfekcionizmas dangsto imposterio sindromą, bet jie puikiai palaiko vienas kitą - jei bus viskas idealu, bus viskas gerai - “niekas nesužinos”.

2. Nuolatinis vidinis kritikavimas - abu elgesio modeliai turi stipriai aktyvuotą vidinį kritiką.

Perfekcionistai turi stiprų vidinį kritiką (vidinę kritikę), kuris “seka” asmens kiekvieną žingsnį ir tikrina, ar atitinka tuos neįmanomai aukštus vidinius standartus: „Jei nepadarysiu idealiai, aš esu bevertė“, “Negaliu sau leisti eiti į darbą/parduotuvę/su draugais bet kaip apsirengusi, turiu atrodyti nepriekaištingai/stilingai/tvarkingai” “Kokia gėda buvo užkliūti už slenksčio - esu visiška kerėpla” O imposterio sindromo atveju vidinis balsas pritariamai suokia: „Jei ką nors pasakysiu ne taip, visi supras, kokia esu iš tiesų esu kvaila“, “Jei apsirengsiu ne stilingai, visi supras, kad iš tiesų aš neturiu skonio ir supratimo apie madą”, “Jei vėl apsižioplinsiu atsakaitoje, mane tikrai atleis iš darbo”.

Abi būsenos tobulai palaiko viena kitą – kuo daugiau perfekcionistas bado pirštu į netobulus, tuo stipresnė apima baimė, kad kiti “supras”, išaiškins” ir pasmerks arba atleis iš darbo”

3. Stiprus savivertės svyravimas - visi pasiekimai yra laikini ir vertė egzistuoja tik duotuoju momentu.

Perfekcionizmas kiekvieną, net ir menką, netobulumą savyje suvokia kaip rimtą trūkumą, todėl niekada nesijaučia pakankamai gerai ar “iki galo tobulai”. Savivertė gali pagerėti gavus komplimentų iš išorės, ar įvykdžius kažką tobulai. Tačiau ne ilgam, nes kitas žingsnis taip pat turi būti tobulas, ir kol jis dar nėra atliktas tobulai, tol perfekcionistas dažnai nesijaučia vertingas. Imposterio sindromas sukelia panašią dinamiką: asmuo jaučiasi vertingas tik laikinai – kol jo rezultatu būna patenkinti kiti (nes savo darbu didžiuotis imposteriui būna sunku ar beveik neįmanoma). Imposteris dažnai galvoja, kad “OK, čia kažkaip pavyko, pasisekė, bet tai nieko nereiškia, nes jau ties kita užduotimi galiu tikrai susimauti”, taigi prieš kiekvieną naują užduotį vėl kyla tos pačios baimės ir dvejonės. Taip pat imposterio sindromą patiriantis žmogus mano, kad jo pasiekimai – ne jo paties įdirbio įrodymas, o tik sėkmės atsitiktinumas (pvz., „man tiesiog pasisekė“).

Abi būsenos reiškia, jog vidinis pasitenkinimas yra laikinas arba apskritai neatsiranda. Tiek vienu tiek kitu atveju, nėra tikėjimo savimi, savo jėgomis. Nėra pasimėgavimo nei procesu, nei rezultatu. Žinoma, čia sunku rasti drąsos ekpermentuoti ar smalsauti. Viskas turi būti atlikta nepriekaištigai, nes “ant kortos” stovi reputacija: netobula = bevertis arba netobula = visi sužinos, kad “aš iš tiesų esu nieko neverta, nieko nesugebu”.

Žmonės patiriantys perfekcinizmą ir imposterio sindromą dažnai yra labai savikritiški, nors nebūtinai tai išreiškia garsiai. Jie tikrai daug kenčia vidinės kritikos, gėdos ir kaltės susidūrę su savo ar pasaulio netobulumais, nesėkmėmis. Taip pat neretai būna nuvertinantys save ir savo pasiekimus.

Kitame straipsnyje aptarsime likusius 3 iš 6 apektų, kaip ir kada imposterio sindromas ir perfekcionizmas palaiko vienas kitą.