Perfekcionizmas ir imposterio sindromas. Ar jie veikia kartu? II dalis

Antra straipsnio dalis apie perfekcionizmą ir imposterio sindromo draugystę. Pirmoje dalyje apžvelgėme kas yra perfekcdiozimas ir imposterio sidromai. Nagrinėjome kaip jie sąveikiauja aukštų reikalavimų, vidinio kritiko ir nestabilios savivertės fone. Kviečiu toliau pastebėti perfekcionizmo ir imposterio sidromo sąveikas per išorinių pasiekimų sureikšminimą, perdegimą ir mąstymo klaidas.

4. Išorinių pasiekimų sureikšminimas - vertinga tol, kol kiti teigiamai įvertinta.

Perfekcionistai dažnai matuoja savo vertę išoriniais rodikliais (pvz., gauti aukšti įvertinimai, prizai, padėkos). Net jei mano, kad atliko darbą tobulai, be kitų įvertinimo perfekcionistai nesijaučia iki galo gerai. Jiems tarsi būtina turėti įrodymus, kad darbas atliktas tobulai. Imposteris per greitai nuvertina/sumenkina savo darbus, tad jei dar niekas teigiamai neįvertina, nepagiria tai automatiškai kyla mintys, kad: “aš tikrai esu nieko vertas/padariau/pasielgiau tikrai blogai, nes jei būčiau vertas/padarius/pasielgus gerai tada būtų pasakę, kad viskas gerai. O dabar jie supranta, kad viskas blogai ir tik iš mandagumo tyli arba nežino kaip man pasakyti, kad viską sugadinau”

Abiems atvejais asmenims trūksta teigiamo vidinio savęs, savo pastangų ir rezultatų vertinimo. Net jei kyla mintis, kad darbas atliktas puikiai, be išorės palaikymo tai atrodo ne tiesa, netikra.

5. Perdegimas ir emocinis išsekimas - abi būsenos dažnai naudoja per daug resursų, o tai veda prie perdegimo ir emocinio išsekimo.

Perfekcionistas nuolat deda per daug pastangų, siekdamas aukščiausių standartų, todėl darbas tampa nuolatiniu įtemptu užsiėmimu be poilsio ar kompensacijos. O štai imposterio sindromo atveju noras „įrodyti savo vertę“ veda prie perdėto krūvio, viršvalandžių ir darbo be poilsio.

Tiek perfekcionizmas, tiek imposterio sindromas yra dažna priežastis patirti emocinį ir fizinį išsekimą. Nuolatinis nerimas kaip atrodo kitiems, priklausymas nuo kitų vertinimo perkrauna ir sekina nervų sistemą. Paprastai toks elgesys ir siekiai nesustoja uždarius darbo duris, jis lydi visą laiką net namuose, treniruočių metu ar atostogose.

6. Tos pačios mąstymo klaidos

Tiek perfekcionistai tiek imposteriai linkę turėti pagrindinę mąstymo klaidą “viskas arba nieko”, kitaip dar vadinama „juoda–balta“ pvz : „Jei nebus idealu, tai bus visiška nesėkmė.“, „Jei kas nors pastebės mano klaidą iš karto supras, kad aš neverta šių pareigų ir atleis.“

Abi mąstymo klaidos – išvedžiojimai („viskas arba nieko“), neigiamų išvadų darymas be pakankamų faktinių įrodymų, neleidžiant sau objetyviau vertinti savęs ir savo aplinkos. Pvz: padarius klaidą darbe nelyka mintis, kad gal gausiu pastabą ir reikės pataisyti, o iš karto kyla mintis apie tai, kad išmes iš darbo.

Apibendrinimui:

Jei mes pastebime savo elgesio modelius, juos atpažįstame, galime juos keisti į labiau sau naudingus. O matant kaip vienas elgesio modelis siejasi su kitu, kartais galime lengviau atpažinti save. Dažniausiai mes esame rinkinys įvairių ypatybių, savybių, elgesių ir įtalpinti save į vienus “rėmus” gali būti sudėtinga.

Ar gali būti tik perfekcionizmas ar tik imposterio sindromas? Žinoma.

Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad kartais imposterio sindromo turėtojai neigia perfekcinizmą, sakydmi, kad jie neturi perfekcionizmo. Juk jie dalykų tikrai neatlieka tobulai, kaip turėtų perfekcionistai. Ir dažnai net turi pavyzdžių apie “tikrus perfekcionistus”. Toks neigimas gali apsunkinti darbą su savimi siekiant pokyčio į geresnį santyį su savimi.

Ką daryti atpažinus save? Trečioje dalyje aptarsime praktiškus žingsnius kaip galime padėti sau čia ir dabar.