Ruminavimas: kodėl smegenys mano, jog tai – produktyvu?

Kas yra ruminavimas?

Ruminavimas žodis kilęs iš lotynų kalbos žodžio ruminare, reiškiančio „kramtyti atrajojant“. Labai gražus lietuviškas atitikmuo yra mintijimas arba stipresnis, labiau tiesmukas - minčių atrajojimas. Tai mąstymo būdas ar procesas, kuriam būdingas pasikartojantis, pasyvus ir dažnai neigiamas mąstymas apie savo kančią arba problemas. Nuolat pergalvojant jų priežastis, pasekmes ar prasmę, tačiau nesiimant aktyvaus problemų sprendimo. Dažniausiai būna nukreiptas į praeitį, užduodant niekur nevedančius klausimus kaip pvz: "kodėl man taip nutiko?", "kodėl aš turėjau pasakyti tokią nesąmonę?", "Kaip galėjos taip su manimi pasielgti?" ir pan.

Kuo ruminavimas yra blogai?

Ruminavimas arba minčių atrajojimas yra blogai, nes kai galvoje yra sukamos tos pačios mintys apie tą pačią situaciją, didėja neviltis, nerimas, depresiškos nuotaikos. Žmogus tarsi užstringa, užsisuka arba pasiklysta tame pačiame minčių sraute ne ieškodamas sprendimo iš situacijos, o tik didindamas emocinę minčių įkrovą. Tarsi automobilis įklimpęs į purvą ar sniegą. Ratai gali suktis visu pajėgumu, variklis kaisti ir burgzti, o automobilis nei iš vietos arba kaip tik dar gilyn. Lygiai tas pats vyskta ir su mumis - mintys sukasi, kasasi, kaip tiek ratai, o mes nei iš vietos. Taip iššvaistome daug laiko, energijos, emocinio resurso, bloginame savo pačių (o dažnai ir aplinkinių) nuotaiką, mažiname savo galimybes išspręsti realiai problemą. Kartais nutinka net taip, kad bemintiant mes iš tiesų nebepamename kokia buvo konkreti problema arba kas sukėlė tiek minčių.

Jei tai taip nenaudinga, kodėl mes tai darome?

Ruminavimo priežastis nėra aiški, tačiau tai gali veikti kaip įprotis, kai stokojama problemų sprendimų arba nenaudingas nusiraminimo mechanizmas, kai smegenims atrodo, kad jos yra naudingai užsiėmę. Kaip tai suprasti? Tam yra 3 priežastys:

1. Mūsų protas mėgsta būti "užimtas" arba suteikti jausmą, kad esame kažkuo užimti, kažką darome. Ruminavimas suteikia klaidingą įspūdį, tarsi mes bandome įžvelgti "gilesnę prasmę", geriau išanalizuoti situaciją, įsijausti, išjausti ir pan. O iš tiesų tiesiog murkdomės tose pačiose mintyse, kurios nei daugiau įžvalgų, nei prasmės ar tuo labiau sprendimų nesuteikia. Tai neproduktyvus, tuščias darbas, lygiai kaip besisukantys įklimpusio automobilio ratai, kurie suteikai patogią iliuziją, kad "darbas vyksta".

2. "Jei pakankamai mąstysiu, viską suprasiu" - dar viena ruminavimo iliuzija, tik šį kartą apie apie kontrolę, yapč kai ruminavimo priežastis yra nežinomybė. Pvz po konflikto su artimuoju, nuolat mintijama apie konfliktą, kaip dabar yra blogai, kažin, kaip tas mano artimasis dabar jaučiasi, turbūt galvoja tą ir aną, o darys šitą ir kitą ir tt. Turime jausmą, kad "išmąstysime" kelią iš konflikto ir viską apmąstydami sukontroliuosime veiksmus bei pasekmes, nes galvojimas apie tai suteikia jausmą, kad situacija yra kontroliuojame. Apmąstymam laiko reikia tačiau tai tampa problema, kai prasideda analizė be galo ir be veiksmo. Efektyviau būtų nurimus emocijomis pasikalbėti tiesiogiai su artimuoju arba kreiptis pagalbos į specialistą.

3. Ruminavimas padeda "išjausti". Išjausti jausmus yra naudinga, tačiau jaumus jaučiame, o ne skestame mintyse apie juos. Jausmus jaučia mūsų kūnas, ne tiek galva. Todėl jei jausmus bandome "išgalvoti" vien tik mintyse, užsukame susistiprintą emocijų ratą, kuris tik didėja. Tai tarsi gesinti ugnį su bendzinu. Pagal Kognityvinės elgesio terapijos medelį matome aiškią veiksmų grandinę - mintis veikia emociją, emocija veikia mūsų veiksmus, elgesną ar jauseną. Tad jei galvosime, kaip aš pykstu, jausime pyktį ir elgesinės piktai, tai kils dar daugiau piktų minčių, emocijų ir jausme didėjantį pyktį, o ne mažėjantį. Šiuo atveju būtų naudingiau saugiai išreikšti pyktį - pasportuoti, pamėtyti pagalvę ar kokį kitą mikštą daiktą į lovą, pakumšiuoti pagalvę ar bokso kriaušę, piešti, garsiai dainuoti ir pan.

Kitame straipsnyje aptarsime efektyvius žingsnius kaip atpažinti ruminavimą ir jį sustabdyti. Skaityti čia.