Kodėl kartais jaučiamės blogai be aiškios priežasties? III dalis

Šiame straipnyje aptarsime likusias 3 mąstymo klaidas.

8. Mąstymas kategorijomis "privalau", "turiu", "turėtų/neturėtų"

Šis mąstymo būdas yra nukreiptas į save ir kitus. Keliame reikalavimus sau arba kitiems. Kartais taip sakome norėdami save motyvuoti pvz: "privalau/turiu pabaigti šį straipsnį". Deja, tokia motyvacija nelabai veikia ir sukelia spaudimo, apmaudo jausmus, kol galiausiai jaučiamės apatiški. Nuolatinis vidinis (nukreiptas į save) "privalau ir turiu" paverčia gyvenimą prievole, kur nelabai yra erdvės malonumui ar džiaugsmui. Kai sakome sau, kad "aš neturėčiau taip jaustis dėl to ar to", taip pat sau nepadedame, o pradedame save gėdinti ar kaltinti dėl to, kaip reaguojame. Kai mintys būna nukreiptos į kitus: "privalo/turi/turėtų ar neturėtų" kyla pasitiktinimo, įsižeidimo ar teisuoliškumo jausmai. Kai kuriais atvejais tampame labai griežtais teisėjais tie kolegoms, vaikams, draugams ar svetimiems žmonėms. Tai sukelia daug bereikalingos įtampos.

9. Etikečių klijavimas ir klaidingas įvardijimas

Ši mąstymo klaida panaši į perdėto apibendrinimo mąstymo būdą, tačiau šiek tiek skiriasi. Naudomiesi šiuo būdu mes save arba kitą žmogų vertinime tik pagal jo ar savo klaidas ir trūkumus. Taip sukuriame daug įtampos, gėdos, pasipiktinimo. Nuolat ieškome (ir be abejo randame!) įrodnačių "faktų", kad būtent taip ir yra pvz: laikotės dienos, jums visai gerai sekasi, bet štai karštą dieną suvalgote porciją ledų. Tada kyla mintis, kad esate "bevalė, "apsiėdžiau kaip kiaulė', "storulė" ir tt ir pan. Taigi apsiklijavome etiketėmis ir taip save nubaudėme dėl "siaubingo poelgio". Rezultate jaučiatės bjauriai, atsiradę aklavietėje ir visiškai nevykę. Toks būdas yra visiškai neefektyvus, nes ateityje greičiausiai toks elgesys pasikartos. Jis mums niekuo nepadeda, tik jaučiamės blogiau ir net neleidžiame sau pasimėgauti mažai gyvenimo malonumais. Gal suvalgėte ledų, bet nueisite daugiau žingsnių arba turėsite tokią smagią popietę, kad kvatodama sudeginsite visas leduose buvusias kalorijas. Jei etiketes klijuojame kitiems tik kurstome konfliktines situacijas. Ilgainiui darosi vis sunkiau pastebėti teigiamus kito asmens bruožus ar poelgius. Pvz jei vadinsime vaiką tinginiu už tai, kad jis nenori arba nenoriai atlieka jam pavestas užduotis, ilgainiui ir pats vaikas įtikės tuo ir stengsis pateisinti tinginio etiketę. Taip atsidursime nesibaigiančiame rate, kur neigiame etiketė skatina neigiamą elgesį ir trukdo pamatyti bent kiek tiegimos. Atsiranda nuolatinė įtampa, griūna svarbus santykis.

10. Personalizavimas

Turite šį iškraipymą, jei visada jaučiate kaltę dėl visų nesėkmių ir gyvenimo netobulumų, nesvarbu ar tai jūsų asmeninė nesėkmė ar jūsų vaiko, partnerio ir pan. Pvz: jei gaunate pastabą iš vaiko mokyklos, kad jis nesistengia mokytis, suprati dėstomą medžiagą ir pajaučiate kaip jus nudiegia "aš netikus mama" jausmas. Nors tai ne jūsų elgesys, o vaiko. Jūs negalite kontroliuoti jo dėmesio ar pastangų. Personalizavimas verčia jausti stingdančią kaltę. Čia labai svarbu suprasti, kaip atskirti daromą poveikį kitiems nuo kontroliavimo. Kai esate mama, gydytoja, mokytoja ir pan, jūs galite daryti poviekį kito žmogaus elgesyje ar gyvenime, tačiau negalite jo kontroliuoti. Galite pasirūpinti, kad vaikas gautų reikiamą pagalbą, kuri jam galėtų padėti stengtis mokytis, bet negalite sukontroliuoti kaip jis elgsi pamokos metu. Šiuo atveju kaltės jausmas yra visiškai nenaudingas, o net gali būti priešingai - žalingas. Kaltės jausmas gali skatinti bejėgiškumą, beviltiškumą, o ne imtis veiksmų problemai spręsti. Su šiuo iškraipymu dažnai susiduria medikai, kai priisima perdėtą atsakomybę už paciento veiksmus po gydymo ar gydymo metu. Gydytoja nėra atsakinga už tai, kad pacientas išgertų vaistus ar laikytųsi paskirto rėžimo. Tačiau jei taip nutinka ir gydymas nebūna toks efektyvus kaip galėtų būti, gydytoja gali jausti kaltę, bet kaip ir ankčiau minėtame pavyzdyje - gydytoja gali turėti poveikį pacientui, bet negali kontroliuoti jo elgesio.

Visi šie pateikti minčių iškraipymai dažnai tampa priežastimi kodėl jaučiamės blogai "be priežasties". Kviečiu dar kartą perskaityti visas dalis, išskirti minčių klaidas, kurias darote dažniausiai ir pabandyti jas atpažinti. O atpažinus sustoti, nutraukti minčių srautą ir pabandyti įsileisti kitokią mintį. Tai tikrai yra lengviau pasakyti, nei padaryti, tačiau pabandyti verta. Efektas garantuotas, nors galite susilaukti ir labai daug vidinio pasipriešinimo.

Kitoje, jau paskutinėje, šios straipsnių serijos dalyje aptarsime daugiau būtų ką daryti ir kaip suvaldyti minčių klaidas.